Kelių inžinierė Dovilė: „Blogas sprendimas gali kainuoti žmonių gyvybes“
Apie kelius dažniausiai galvojame tada, kai jie tampa slidūs, duobėti ar nepatogūs. Jonavoje gyvenanti Dovilė Griškėnė juos mato visai kitu žvilgsniu – ji yra kelių inžinierė. Profesinį kelią Dovilė pasirinko jau aštuntoje klasėje, po to, kai šeimos neaplenkė tragedija. Savo pasirinkimu moteris niekada nesuabejojo ir tikina, kad šiame darbe yra daug kūrybos.
Pokalbis su Dovile – apie sudėtingas asmenines patirtis, atvedusias iki profesinio pasirinkimo ir apie tai, kad šis darbas prasideda ne nuo technikos, o nuo suvokimo: klaidos čia gali kainuoti labai brangiai.
– Dovile, susitinkame pasikalbėti bendrovės „Kelių priežiūra“ Jonavos padalinyje. Iki jūsų atvažiavau taksi automobiliu, vairuotojas skundėsi, kad ne visur gerai nuvalyti keliai. O jums ar dažnai tenka susidurti su kritika, priekaištais dėl kelių būklės?
– Žinoma, tenka. Esame atsakingi už valstybinės reikšmės kelius – magistralinius, krašto ir rajoninius, kurie jungia miestus ir regionus. Juos prižiūrime visais metų laikais. Vietinės reikšmės keliai ir gatvės priklauso savivaldybėms. Pagrindinė mūsų užduotis – užtikrinti saugumą. O kritikos būna visada: esą kelininkai viską pramiega, žiema juos užklumpa netikėtai. Mes patys iš to kartais pasišaipome – į kai kuriuos dalykus reikia žiūrėti su humoru.
– Tačiau kalbant rimtai, tokie orai, kokie buvo praėjusią savaitę, kelia nemažai iššūkių, ir svarbu suprasti: idealių vairavimo sąlygų kiekviename kilometre nebus.
– Reikia suprasti ir tai, kad prižiūrime labai didelį kelių tinklą. Nuolat sningant neįmanoma užtikrinti, kad visi keliai visada būtų švarūs ir idealios būklės. Tam yra nustatyti kelių priežiūros lygiai ir atsižvelgiama į eismo intensyvumą – ten, kur transporto srautas didesnis, valymas ir barstymas yra prioritetas, jie prižiūrimi visą parą. Dirbame ir stengiamės, kad visi keliai būtų pravažiuojami.
– Kaip susiklostė jūsų pačios profesinis kelias? Kada supratote, kad inžinerija – būtent ta kryptis, kurią norite pasirinkti?
– Jau aštuntoje klasėje žinojau, kad noriu studijuoti inžineriją, konkrečiai – statybų inžineriją. Kai buvau mažesnė, Rokiškio rajone, iš kur esu kilusi, sudegė mūsų namai. Tai didžiulė šeimos tragedija ir niekam to nelinkėčiau patirti. Tačiau tokie išgyvenimai žmones užgrūdina. Aš labai anksti suaugau, subrendau, greičiau supratau, kad gyvenime ne viskas yra gražu ir lengva – yra ir sunkių dalykų.
Visa tai mane atvedė į tą tašką, kuriame esu dabar. Po gaisro teko atstatyti šeimos namus, pagalbos kreipėmės ir į laidą „Bėdų turgus“. Mačiau visą statybų procesą – nuo pradžių iki pabaigos. Mane labai sužavėjo pati idėja, kaip brėžiniai popieriuje virsta realiais statiniais. Tada supratau, kad tai mano kelias.
Po mokyklos pasirinkau statybos inžineriją KTU, o studijų metu pajutau, kad norėčiau dirbti su infrastruktūra, keliais. „Kelių priežiūra“ – pirmoji mano darbo vieta, tačiau tai nebuvo pirma įmonė, į kurią kreipiausi – kitur buvo jaučiama, kad esu moteris, trūksta patirties, ką tik baigusi studijas. O ši įmonė priėmė, patikėjo, kad lytis neturi įtakos, o patirties – įgysiu. Įsidarbinusi supratau, kad man trūksta teorinių žinių, nes statybų inžinerija ir kelių inžinerija skiriasi. Todėl stojau į „Vilnius TECH“, kur baigiau kelių inžinerijos ir valdymo studijų programą. Dabar sėkmingai tęsiu darbą ir galiu teorines žinias taikyti praktikoje.
– Vadinasi, stereotipai ir skirtingas požiūris į moteris bei vyrus egzistuoja?
– Taip, su stereotipais susidūriau dar studijų metais. Moteris statybose vis dar nėra labai įprastas vaizdas – dažniausiai įsivaizduojama, kad ji dirba su dokumentais. O mano noras visada buvo dirbti su žmonėmis, su procesais.
Mūsų studijų grupėje buvo maždaug pusė vaikinų ir pusė merginų, sakė, kad tai vienas didžiausių merginų skaičių per kelerius metus. Visos baigėme studijas, tapome inžinierėmis, tačiau požiūris, kad moteris statybose – ne pats geriausias variantas, vis dar pasitaiko.
– Kai po studijų ieškojote darbo ir susidūrėte su reikalavimu turėti patirties, natūraliai kyla klausimas – iš kur jos gauti jaunam žmogui?
– Toks klausimas kilo ir man. Buvo apmaudu, nes baigi studijas, nori save realizuoti, parodyti, ką išmokai, pritaikyti žinias praktikoje. Universitetas suteikia daug teorijos, bet praktikos trūksta. Tačiau darbdavys reikalauja, kad jaunas specialistas turėtų, pavyzdžiui, dešimties metų patirtį. Kaip tai įmanoma? Prasilenkia su logika. Kartais atrodo, kad pirmiausia turėtum dirbti, o tik po to mokytis. Tokiose situacijose kartais nusvyra rankos, nes ne visada supranti, ko darbdavys iš tavęs tikisi. „Kelių priežiūra“ mane priėmė be jokios patirties, nors su keliais iki tol nebuvau dirbusi. Jie manimi patikėjo, suteikė galimybę augti, įgyti patirties ir žinių.
– Ką veikia kelių inžinierius?
– Tai priklauso nuo įmonės. Aš daugiausia dirbu su dokumentais, ruošiu defektinius aktus, skaičiuoju sąmatas, derinuosi darbus su „VIA Lietuva“, taip pat su žmonėmis, sveikatos tikrinimai, užsakymai, taip pat skaičiuoju kiekius, medžiagas, kartais budžiu žiemos tarnyboje ir atlieku patrulines apžiūras keliuose. Darbas įvairus.
– Nėra nuobodu?
– Kad kiekvieną dieną viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Pasižiūri pro langą ir supranti, kad šiandien nebus to, ką suplanavai iš vakaro, nes lyja arba sninga.
– Kaip oras susijęs su jūsų darbu?
– Mes planuojame užduotis, darbus ir tai susiję su oro sąlygomis. Pavyzdžiui, jeigu šalta – kad žmonės dirbdami galėtų sušilti mašinoje. Jeigu reikia kirsti medžius – gal galėtų prieiti prie jų ir panašiai. Viskas yra susiję. Tiesiogiai darbininkams darbus planuoja darbų vadovas, bet mes esame komanda ir pasitariame, kas priimtiniau. Kalbant apie orą, kadangi pati nedirbu lauke, o sėdžiu šiltame biure prie kompiuterio, dažnai žiūriu pro langą, o kai sninga – man labai gražu. Mėgstu žiemą, lietų, šaltį. Aišku, kelininkams lauke yra visai kitaip – jiems tai kartais didelis stresas, tikrai nėra laiko lipdyti sniego senį (juokiasi).
– Dažnai apie kelininkų darbą galvojame gana siaurai – kad jie valo kelius, kai sninga. Tačiau ką kelininkai veikia visus metus?
– Mūsų pagrindinis darbas – nuolatinė kelių priežiūra. Tai ir signalinių stulpelių keitimas, kelio ženklų skydų tiesinimas bei naujų ženklų statymas, salelių valymas, šlavimas, žolės pjovimas kelkraščiuose. Dirbame tiek su rankiniais įrankiais, tiek su traktoriais ir specialia technika. Taip pat taisome duobes, klojame asfaltą – darbų labai daug, kad keliais būtų saugu ir patogu naudotis.
– O pati, važiuodama Lietuvoje ar kitose Europos šalyse, į kelius žiūrite profesionalo akimis?
– Anksčiau net nepastebėdavau tokių dalykų – pavyzdžiui, kad vienur yra signaliniai stulpeliai, o kitur jų nėra. Pradėjusi dirbti čia ėmė kilti klausimai, atsirado visai kitoks požiūris. Važiuoji ir galvoji: kodėl čia nėra signalinių stulpelių, o ten – yra? Grįžti į darbą, klausi vyresnių, daugiau patirties turinčių kolegų, kuo skiriasi keliai. Požiūris tikrai pasikeitė – dabar matau gerokai plačiau, pastebiu dalykus, kurių anksčiau net nefiksuodavau. Pavyzdžiui, Lietuvoje esame įpratę, kad kelkraščiai būtų nušienauti, tvarkingi. O štai Lenkijoje kai kur žolė siekia net pečius – ir kyla klausimas, kodėl. Tiesiog visai kitas požiūris.
– Kokie, jūsų akimis, yra Lietuvos keliai? Dažnai lyginamės su Lenkija, sakome, kad ten – puikūs keliai. O kaip atrodo jums?
– Mano akimis, Lietuvoje yra labai įvairių kelių. Juos tvarkome pagal skirtą biudžetą ir nustatytus prioritetus – kiekvienais metais jie gali keistis. Stengiamės šalinti defektus, užtikrinti saugumą, tvarumą ir ilgaamžiškumą. Nemanau, kad mūsų keliai tokie blogi, kaip kartais sakoma viešojoje erdvėje.
– Dažnai kritikuojamas suremontuotas Molėtų plentas, dėl iš abiejų pusių esančių atitvarų. Ar tokios diskusijos jus paliečia asmeniškai?
– Skaitau įvairių nuomonių, bet stengiuosi į jas nežiūrėti kandžiai ar pašaipiai. Kelių sprendimuose visada yra technologijos, dokumentai, patvirtinti ir išbandyti sprendimai. Kartais žmonėms atrodo, kad vienas ar kitas sprendimas nereikalingas – pavyzdžiui, kam tas saugaus greičio kalnelis? Tačiau jis skirtas papildomam eismo dalyvių saugumui – tiek pėsčiųjų, tiek vairuotojų. Kartais paskaitau komentarus, kartais jų sąmoningai neskaitau, nenorėdama gadinti sau nuotaikos.
– Domitės tuo, kas vyksta kelių srityje ir už Lietuvos ribų?
– Taip, man įdomu, kokie sprendimai priimami užsienyje. Pavyzdžiui, mano magistro baigiamasis darbas buvo apie sukibimą tarp asfalto sluoksnių – gana sudėtinga, techninė tema. Iš pradžių net nelabai supratau, apie ką tai yra, todėl ir ėmiausi jos. Žingeidumas ir noras gilintis, suprasti, matyt, ir atvedė iki to. Pirmus mėnesius rašant dar neturėjau aiškaus suvokimo, tačiau studijuojant, ieškant informacijos, analizuojant kitų šalių techninius reglamentus, atsirado supratimas. Tai buvo puiki proga palyginti, ką turime mes, ką taiko Vokietija, Lenkija, Latvija. Galiu pasakyti, kad Lietuvoje kelių kokybei keliami labai aukšti reikalavimai.
– Ar dažnai žmonės kritikuoja tai, ko patys gerai nesupranta?
– Man labai patinka palyginimas su krepšiniu. Kai vyksta svarbios varžybos, visi tampame treneriais – žinome, kurį žaidėją reikėjo leisti į aikštę. Lygiai taip pat ir su kelininkais: visi žino, kur reikėjo barstyti, valyti ar taisyti, tačiau dažnai trūksta kitų žinių.
Kritikos tikrai netrūksta, bet būna ir kitokių reakcijų – tenka skaityti ir teigiamus atsiliepimus. Žmonės supranta, kad žiemą keliai negali būti tokie pat kaip vasarą. Kartais paskaitai komentarus ir matai, kad visuomenė po truputį pradeda suprasti, kas ir kodėl daroma.
– Ar jūsų darbe yra kūrybiškumo?
– Mūsų darbe beveik viskas yra kūryba. Nuolat tenka spręsti netikėtai iškylančias problemas. Pavyzdžiui, sugenda barstytuvas, o kelius reikia barstyti čia ir dabar – ką daryti? Būtent tai ir yra kūrybiškumas: kaip greitai suremontuoti, kaip rasti sprendimą, kaip pakeisti. Žinoma, yra aiškūs reikalavimai, kurie apibrėžia, kas yra saugu, kokybiška ir patvaru, tačiau sprendimus vis tiek reikia sugalvoti.
– Kas kelių inžinieriaus darbe laikoma klaida ar blogu sprendimu?
– Mūsų blogi sprendimai kartais gali kainuoti žmonių gyvybes. Tai gali būti laiku neatliktas darbas, nepakankamai pasirūpinta darbuotojų sauga. Suvokimas, kad tavo klaidos gali lemti avarijas ar nelaimes, yra pats stipriausias. Aišku, yra ir smulkesnių dalykų, bet šie – svarbiausi.
– Kaip save matote po dešimties metų?
– Manau, kad įmonėje yra daug galimybių augti – čia skatinamas darbuotojų tobulėjimas, siunčiama į mokymus, seminarus. Vis dėlto labiau stengiuosi save įsivaizduoti rytoj, o ne po dešimties metų. Šiandieninėje geopolitinėje situacijoje labai toli planuoti sudėtinga. Žinoma, norėčiau ir toliau dirbti mėgstamą darbą, susijusį su keliais.
Šaltinis: 15min
